Ligonių Patepimo Sakramentas

Gydymas Jėzui nebuvo savitikslis
 
Li­ga ir kan­čia vi­sais lai­kais bu­vo sun­kiau­si iš­mė­gi­ni­mai žmo­gui. Sirg­da­mas jis pa­jun­ta sa­vo be­jė­giš­ku­mą, su­si­du­ria su sa­vo ri­bo­mis ir pa­ti­ria žmo­giš­ko­jo gy­ve­ni­mo tra­pu­mą. Li­ga jam ga­li kel­ti ne­ri­mą, pa­stū­mė­ti į ne­vil­tį ar pri­vers­ti už­si­sklęs­ti sa­vy­je. Daž­nai li­gos mums pri­me­na mir­tį. Tai­gi jos yra blo­gis, že­mi­nan­tis žmo­gaus oru­mą. Ta­čiau ša­lia vi­sų nei­gia­my­bių li­ga su­tei­kia žmo­gui ga­li­my­bę su­bręs­ti, ap­mąs­ty­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, įver­tin­ti, kas ja­me svar­bu, o kas ne. 
„Esu jus gy­dan­tis Vieš­pats“ (Iš 15, 26) – to­kiais žo­džiais iz­ra­e­li­tams Mo­zės lū­po­mis pri­sis­ta­tė Die­vas. Šie žo­džiai ly­di žmo­gų per vi­są jo iš­ga­ny­mo is­to­ri­ją ir reiš­kia, kad Die­vas yra vi­sa­ga­lis, tu­ri ga­lią grą­žin­ti jam svei­ka­tą.
 
Aiš­kiau­siai gy­dan­ti Die­vo jė­ga mums pa­si­ro­dė Jė­zaus Kris­taus as­me­ny­je. Lu­ko evan­ge­li­jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kad Vieš­pa­ties ga­ly­bė ska­ti­no Jė­zų gy­dy­ti (plg. Lk 5, 17) ir „iš Jo ėjo ga­lia ir vi­sus gy­dė“ (Lk 6, 19), to­dėl li­go­niai steng­da­vo­si vi­sais įma­no­mais bū­dais jį pa­lies­ti. Kris­tus yra tas gy­dy­to­jas, ku­rio rei­kia li­go­niams. Gy­dy­ti pas­ta­ruo­sius bu­vo ne­at­sie­ja­ma Jė­zaus mi­si­jos da­lis. Ta­čiau iš­gy­dy­mas jam nie­ka­da ne­bu­vo sa­vi­tiks­lis, Jė­zus ne­sie­kė sa­vo ste­buk­lais ste­bin­ti mi­nių. Kris­tus neįstei­gė li­go­ni­nės ar prie­lau­dos ne­ga­lių ka­muo­ja­miems žmo­nėms. Pa­ra­ly­žiuo­tų­jų, ne­by­lių, ak­lų­jų iš­gy­dy­mai, raup­suo­tų­jų ap­va­ly­mai ro­dė, kad pri­siar­ti­no Die­vo karalys­tė, kad Vieš­pats nė­ra abe­jin­gas žmo­gaus skaus­mui.
Taip pat ne­va­lia pa­mirš­ti, kad Jė­zus gy­dy­da­vo ne tik žmo­gaus kū­ną, bet ir šir­dį. Kaip sa­ko Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Ka­te­kiz­mas, „jis at­ėjo gy­dy­ti vi­so žmo­gaus, jo sie­los ir kū­no“ (§ 1503). To­dėl prieš at­lik­da­mas gy­dy­mo veiks­mus, Kris­tus pra­šy­da­vo li­go­nių iš­pa­žin­ti ti­kė­ji­mą (plg. Mk 5, 34-36; 9, 23) ar­ba at­leis­da­vo jiems nuo­dė­mes (plg. Mk 2, 5-12). Iš­gi­ji­mas reiš­kė, kad žmo­gus yra iš­va­duo­tas iš blo­gio, kad jis kvie­čia­mas tap­ti vi­sa­ver­čiu ir oriu Die­vo ka­ra­lys­tės na­riu, nes jau pa­ša­lin­ta pagrin­di­nė kliū­tis, stab­dan­ti jo ke­lio­nę Die­vo link. Vis dėl­to Jė­zaus užuo­jau­ta žmo­gui sa­vo vir­šū­nę pa­sie­kė kry­žiaus slė­pi­ny­je, kai Vieš­pats pri­si­ė­mė vi­są blo­gio naštą ir, kaip ra­šo apaš­ta­las Pau­lius, „pa­smer­kė nuo­dė­mę kū­ne“ (Rom 8, 3), nes li­gos ir kan­čia yra gim­to­sios nuo­dė­mės pa­da­ri­niai mu­my­se. Po šlo­vin­go­sios Jo kan­čios vi­si mū­sų ken­tė­ji­mai įgau­na nau­ją pras­mę, nes yra ap­im­ti ne­mir­tin­go­sios Jė­zaus mei­lės.

„Gy­dy­ki­te li­go­nius"

Jau vyk­dy­da­mas sa­vo že­miš­ką­ją tar­nys­tę, Jė­zus, iš­siųs­da­mas mo­ki­nius skelb­ti Die­vo ka­ra­lys­tės, su­tei­kė jiems ir gy­dy­mo mi­si­ją (plg. Mt 10, 8; Lk 9, 1-2). Šv. Mor­kaus evan­ge­li­jo­je skai­to­me: „Jie iš­ke­lia­vo, ra­gi­no at­si­vers­ti, iš­va­rė daug de­mo­nų, dau­ge­lį li­go­nių te­pė alie­ju­mi ir iš­gy­dė“ (Mk 6, 12-13). Prieš ženg­da­mas pas Tė­vą, pri­si­kė­lęs iš nu­mi­ru­sių­jų Kris­tus dar kar­tą nu­ro­dė li­go­nių gy­dy­mą kaip svar­bią apaš­ta­lo mi­si­jos da­lį: „Ma­no var­du jie […] dės ran­kas ant li­go­nių, ir tie pasveiks“ (Mk 16, 17-18).
Iš­skir­ti­nė Jė­zaus mei­lė ne­ga­lių ka­muo­ja­miems žmo­nėms vi­sais am­žiais ver­tė krikš­čio­nis ypač di­de­lį dė­me­sį skir­ti kan­čios ir li­gų pri­slėg­tie­siems. Baž­ny­čios is­to­ri­jo­je gau­su šven­tų­jų, vie­nuo­li­jų ir or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios im­da­vo­si leng­vin­ti li­go­nių da­lią.
Ta­čiau pir­mo­ji pa­gal­ba, ku­rią Baž­ny­čia ga­li su­teik­ti li­go­niams, bu­vo ir yra mal­da už juos Jė­zaus var­du. Jau nuo pat Baž­ny­čios pra­džios ste­buk­lin­gi li­go­nių iš­gi­ji­mai po apaš­ta­lų mal­dų tap­da­vo ga­lin­gais žen­klais, liu­di­jan­čiais jos die­viš­ką­ją pasiuntinybę. Gy­dy­mo ma­lo­nė nie­kuo­met ne­pa­li­ko Baž­ny­čios. Šven­to­ji Dva­sia ap­do­va­no­da­vo (ir ap­do­va­no­ja!) kai ku­riuos žmo­nes ma­lo­ne ir jie ga­li iš­mels­ti ki­tiems svei­ka­tos. Ko ge­ro, vie­nas įsi­min­ti­niau­sių pa­vyz­džių bū­tų pran­cū­zų ku­ni­go Emi­li­a­no Tar­di­ffo, prieš ke­le­tą me­tų vie­šė­ju­sio Lie­tu­vo­je, gy­dy­mo tar­nys­tė. Be to, gydan­čią Die­vo ga­ly­bę žmo­nės pa­ti­ria prie šven­tų­jų ka­pų, Mer­ge­lės Ma­ri­jos šven­to­vė­se ar tie­siog mels­da­mi vie­nas ki­tam svei­ka­tos.
 
Ta­čiau nuo apaš­ta­lų lai­kų Baž­ny­čio­je gy­vuo­ja ypa­tin­ga, tik li­go­niams skir­ta apei­ga. Ją sa­vo laiš­ke ap­ra­šo šv. apaš­ta­las Jo­kū­bas: „Kas nors pas jus ser­ga? Tepasik­vie­čia Baž­ny­čios vy­res­niuo­sius, ir jie te­si­mel­džia už jį, pa­tep­da­mi alie­ju­mi Vieš­pa­ties var­du. Ti­kė­ji­mo mal­da iš­gel­bės li­go­nį, ir Vieš­pats jį pa­kels, o jei­gu jis bū­tų nu­si­kal­tęs, jam bus at­leis­ta“ (Jok 5, 14-15). Ši li­go­nių pa­te­pi­mo apei­ga yra vie­nas iš sep­ty­nių Baž­ny­čios sak­ra­men­tų. Apie jį  Baž­ny­čia mo­ko: „Šven­tuo­ju Ligo­nių pa­te­pi­mu ir ku­ni­gų mal­da vi­sa Baž­ny­čia pa­ve­da li­go­nius ken­čian­čiam ir pa­šlo­vin­tam Vieš­pa­čiui, kad juos su­stip­rin­tų ir gel­bė­tų; dar ir pa­ra­gi­na juos sa­vo no­ru jungtis su Kris­taus kan­čia bei mir­ti­mi ir taip įneš­ti sa­vo da­lį Die­vo tau­tos ge­ro­vei“(Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mas. Dog­mi­nė kon­sti­tu­ci­ja Lu­men gen­tium, 11). Iš cituo­tos Jo­kū­bo laiš­ko iš­trau­kos ma­to­me ke­le­tą svar­bių šio sak­ra­men­to da­lių: žmo­gaus li­ga, Baž­ny­čios at­sto­va­vi­mas, mal­da Jė­zaus var­du, pa­te­pi­mas alie­ju­mi.

Žen­klas, skel­bian­tis gy­ve­ni­mą

Tad kas ga­li gau­ti šį sak­ra­men­tą? Žmo­nės klai­din­gai įsi­vaiz­duo­ja, kad jis tei­kia­mas tik ar­tė­jant mir­čiai. Toks su­pra­ti­mas tur­būt li­kęs nuo tų lai­kų, kai me­di­ci­na dar ne­bu­vo to­li pa­žen­gu­si ir po sun­kios li­gos žmo­nės daž­nai mir­da­vo, tad Li­go­nių pa­te­pi­mas iš tie­sų ne­re­tai tap­da­vo pas­ku­ti­niu. Vis dėl­to Baž­ny­čia Li­go­nių pa­te­pi­mą kar­tu su Su­tai­ki­ni­mo sak­ra­men­tu pri­ski­ria gy­dy­mo sak­ra­men­tams. Ap­ta­ria­mo sak­ra­men­to tei­kia­mo­mis ma­lo­nė­mis ga­li nau­do­tis kiek­vie­nas sun­kiai ser­gan­tis tikintysis. Li­go­nių pa­te­pi­mą de­ra pri­im­ti at­si­ra­dus lė­ti­nių li­gų kom­pli­ka­ci­joms, ar­tė­jant sun­kiai ope­ra­ci­jai, kai gre­sia mir­ties pa­vo­jus la­bai nu­sil­pus ar dėl se­nat­vės. Jei­gu žmogus, ga­vęs Pa­te­pi­mą, pa­sveiks­ta, ki­tą­kart jam sun­kiai pasiligojus šis sak­ra­men­tas vėl ga­li bū­ti tei­kia­mas. Li­go­niui ser­gant ir pa­gei­dau­jant sak­ra­men­to, apei­gos ga­li bū­ti kar­to­ja­mos li­gai pa­ū­mė­jus.
 
Li­go­nių pa­te­pi­mą ga­li teik­ti tik vys­ku­pas ir ku­ni­gas (anot Jo­kū­bo laiš­ko, „Baž­ny­čios vy­res­ny­sis“), ku­ris at­sto­vau­ja Bažny­čiai ir jos var­du mel­džia li­go­niui svei­ka­tos – bū­tent jos pir­miau­sia pra­šo­ma tei­kiant šį sak­ra­men­tą. Pa­tep­da­mas li­go­nio kak­tą ir del­nus šven­tin­tu alie­ju­mi, kuni­gas mel­džia­si: „Šiuo šven­tu Pa­te­pi­mu dos­nus ir gai­les­tin­gas Vieš­pats te­sus­tip­ri­na ta­ve Šven­to­sios Dva­sios ma­lo­ne ir, iš­va­duo­tą iš nuo­dė­mių, te­gu ta­ve gelbė­ja ir ma­lo­nin­gai pa­ke­lia“. Prieš pat pa­te­pi­mą, lai­mi­nant alie­jų, mel­džia­ma­si: „Te­gu šis alie­jus bus vais­tas vi­siems, ku­rie bus juo pa­tep­ti; iš­gy­dyk jų sie­lą, kū­ną bei dva­sią ir iš­lais­vink nuo vi­so­kių li­gų, skaus­mo ir ken­tė­ji­mų“. Kaip ir vi­sos Baž­ny­čios mal­dos, šios taip pat bai­gia­si žo­džiais: „Per Kris­tų mū­sų Vieš­pa­tį“. Tad Ligonių pa­te­pi­mas yra žen­klas, ku­ris skel­bia gy­ve­ni­mą, o ne mir­tį.
 
Ki­tas svar­bus šio sak­ra­men­to as­pek­tas yra pa­te­pi­mas alie­ju­mi. Jis dar­niai de­ra tarp ki­tų pa­te­pi­mų (Krikš­to ir Su­tvir­ti­ni­mo), ku­riais kaip ko­kio­mis gai­rė­mis yra nužymi­mas vi­sas krikš­čio­nio gy­ve­ni­mas (plg. KBK § 1523). Šven­ta­ja­me Raš­te vie­na iš pa­te­pi­mo reikš­mių yra ma­lo­nė. Die­vas yra ma­lo­nin­gas pa­tep­ta­jam, Jis gausiai lie­ja ant jo sa­vo ma­lo­nę ir pa­lai­mi­ni­mą. To­dėl li­go­niui pa­te­pi­mas liu­di­ja, kad jis nė­ra Die­vo ap­leis­tas, kad jį ly­di die­viš­ka ma­lo­nė ir Baž­ny­čios ben­druo­me­nės, ku­riai jis pri­klau­so Krikš­tu, mal­da.
 
Vaisinga priemonė
 
Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Ka­te­kiz­mas nu­ro­do ke­tu­ris pa­grin­di­nius šio sak­ra­men­to vai­sius: ypa­tin­ga Šven­to­sios Dva­sios do­va­na, su­si­vie­ni­ji­mas su Kris­taus kan­čia, bendrys­tės su Baž­ny­čia ma­lo­nė, pa­si­ren­gi­mas pas­ku­ti­nei ke­lio­nei. Per Li­go­nių pa­te­pi­mą ti­kin­ty­sis pa­jun­ta ypa­tin­gą Šven­to­sios Dva­sios ar­tu­mą. Šio­ji sa­vo dovanomis su­tei­kia jam tvir­tu­mo, drą­sos ir pa­si­ti­kė­ji­mo ko­vo­ti su li­ga, ap­do­va­no­ja ra­my­be bei pa­guo­da. Jei tai ati­tin­ka Die­vo va­lią, gy­dan­ti Šven­to­sios Dva­sios jėga grą­ži­na li­go­niui svei­ka­tą. Šis sak­ra­men­tas pa­šven­ti­na li­go­nio kan­čias ir glau­džiau su­jun­gia jas su Nu­kry­žiuo­to­jo Jė­zaus kan­čia. Žmo­gaus kan­čios ne­bė­ra absur­diš­kos, jos įgau­na nau­ją pras­mę ir įsi­lie­ja į at­per­ka­mą­jį Iš­ga­ny­to­jo dar­bą. Tarp Baž­ny­čios na­rių eg­zis­tuo­ja tvir­ta vie­ny­bė. Kaip sa­ko apaš­ta­las šv. Pau­lius, „jei ken­čia vie­nas na­rys, su juo ken­čia ir vi­si na­riai. Jei ku­ris na­rys pa­ger­bia­mas, su juo džiau­gia­si vi­si na­riai“ (1 Kor 12, 26). Tad per Li­go­nių pa­te­pi­mą pa­ro­do­ma, kad ken­čian­tis Baž­ny­čios na­rys nė­ra vie­ni­šas – su juo yra vi­sa ben­druo­me­nė. Tai gra­žiai iliust­ruo­ja Ry­tų sta­čia­ti­kių li­tur­gi­nė­je tra­di­ci­jo­je pa­pli­tęs šio sak­ra­men­to pa­va­di­ni­mas – so­bo­ro­va­ni­je. Jis reiš­kia, kad žmo­gaus kan­čia yra su­baž­ny­ti­ni­ma,(so­bor baž­ny­ti­nė­jesla­vų kal­bo­je – „Baž­ny­čia“, „ben­druo­me­nė“) ir tam­pa vi­sos Bažny­čios tur­tu, jos kan­čios, au­kos ir už­ta­ri­mo už pa­sau­lį da­li­mi.
 
La­bai pa­gei­dau­ti­na, kad sun­kiai ser­gant ne­bū­tų del­sia­ma pri­im­ti Li­go­nių pa­te­pi­mą. Kai gre­sia mir­tis, pri­im­da­mas šį sak­ra­men­tą, o kar­tu su juo ir Eu­cha­ris­ti­ją, žmogus pa­si­ren­gia pas­ku­ti­nei ke­lio­nei. Ne vel­tui Tri­den­to su­si­rin­ki­mas Li­go­nių pa­te­pi­mą pa­va­di­no „Iš­ke­liau­jan­čių­jų sak­ra­men­tu“ (Sac­ra­men­tum exeun­tium). Tikinty­sis įgau­na ant­gam­ti­nių jė­gų ko­vo­ti ir lai­mė­ti pas­ku­ti­nę sa­vo gy­ve­ni­mo ko­vą bei sėk­min­gai pa­siek­ti Tė­vo na­mus.
 
Tad iš­ti­kus li­gai ar kan­čiai Baž­ny­čia tu­ri veiks­min­gų ir vai­sin­gų dva­si­nės pa­gal­bos prie­mo­nių, kad pa­dė­tų ne­ga­lių ka­muo­ja­mam žmo­gui. De­ja, net tarp praktikuojančių ka­ta­li­kų įsi­ga­li blo­gi pa­pro­čiai už­klu­pus li­gai pa­gal­bos ieš­ko­ti ne Baž­ny­čio­je, ku­ri tu­ri am­žių iš­ban­dy­tų prie­mo­nių, bet pas eks­tra­sen­sus, bioenergetikus ar pa­ra­psi­chologus. Tuš­čiai eik­vo­ja­mos lė­šos, lai­kas ir ener­gi­ja no­rint nu­si­gau­ti prie ko­kio­je nors pa­miš­kė­je stūk­san­čios „iš­gy­di­mais“ gar­sios piramidės, ne­pa­gai­li­ma tūks­tan­čių li­tų kaip gry­bams po lie­taus dygs­tan­tiems „ste­buk­la­dariams“, o sak­ra­men­tai, mal­da, šven­tų­jų už­ta­ri­mas pa­lie­ka­mi mir­ties valandai. Mū­sų Vieš­pats Kris­tus, įsteig­da­mas Baž­ny­čią, su­tei­kė jai ga­lią gy­dy­ti ir stip­rin­ti kan­čios bei ne­ga­lių sle­gia­mus nelaimin­guo­sius. Tai, kaip mes tuo pasinau­do­si­me, pri­klau­so nuo mū­sų drą­sos ir pa­si­ti­kė­ji­mo.

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Krosnos Šv. Apaštalo Evangelisto Mato Parapija
Alytaus g. 55 Krosna, Lazdijų rajono savivaldybė 67443
Parapijos kodas: 191290938
Tel.: 8-318-42742
Mob. tel.: +370-611-36732
El. paštas: krosna@krosnosparapija.eu