Sekmadienio ir Šventadienio Šv. Raštas

2 SEKMADIENIS PO ŠV. KALĖDŲ

Iš Siracido knygos                                    Sir 24, 1-2, 8-12
 
Aukštai Išmintis savo prigimtį kelia
ir girias, puikuojas prieš savąją tautą.
Bendrijoj Aukščiausiojo burną atvėrus,
ji šitaip didžiuojas prieš jo kareiviją:
 
„Visatos Kūrėjas ir mano Leidėjas
pastovią buveinę man teikės nurodyt.
Jis tarė: .Jokūbo šaly tu gyvensi:
aš tau Izraelį skiriu paveldėti!’
Seniai — dar prieš amžius manė jis sukūrė,
ir niekad per amžius aš būt nepaliausiu.
Pradžioj tarnavau jam šventojoj padangtėj,
paskui įsikūriau ant Siono kalno.
 
Mieste jo pamiltam radau aš buveinę —
Jeruzalėj visą turiu dabar valdžią.
Garbingoj tautoj aš įleidau šaknis —
paveldėjau man Viešpaties skirtąją dalį“.
 
Atliepiamoji psalmė                                                                                                                                            Ps 147, 12—13. 14—15. 19—20 (P.: Jn 1, 14)
P. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.
 
Šlovink, Jeruzale, Viešpatį,
savo Dievą garbink, Sione!
Jis tavo vartams skląsčius padarė,
tavo vaikams jis duoda palaimą. — P.
 
Tavo riboms teikia ramybę,
sotina tave kviečių derlium.
Jis savo žodį siunčia į žemę,—
sparčiai jo įsakymas skrieja. — P.
 
Jokūbo vaikams savo žodį paskelbė,
Izraeliui savo įstatymus ir priesakus davė.
Kitoms tautoms jis to nepadarė,
nė vienai iš jų neapreiškė savo sprendimų. — P.
 
Iš šventojo apaštalo Pauliaus
laiško Efeziečiams                                                                                                                                                         Ef 1, 3—6. 15—18
 

Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo (Sūnaus).

Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamas, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbingiausiasis Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pilnai pažinti; kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo garbingo paveldėjimo turtas šventųjų tarpe.
 
Posmelis prieš evangeliją Plg. 1 Tim 3, 16
P. Aleliuja. — Garbė tau, Kristau, paskelbtam pagonims,
                           garbė tau, Kristau, įtikėtam pasaulyje! — P. Aleliuja.
 
Evangelija pagal Joną                                                                                                                                          Jn 1. 1-5. (6-8). 9-14. (15-18)
 
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.

Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais—tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir  ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę — šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.

Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.

Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus— Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė.

Žinutė Parapijai

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *